Homeopatija

Homeopatijos pradininkas buvo Samuelis Hanemanas (1755–1843) – žymus savo amžiaus gydytojas ir vertėjas. Atlikdamas bandymus su chininu, kuris buvo naudojamas maliarijos gydymui, jis pastebėjo, kad didesni šios medžiagos kiekiai sukelia simptomus, panašius į maliariją. Hanemanas sukūrė teoriją, kad kiekvieną ligą galima išgydyti medžiagomis, kurių didesnės dozės sukelia panašius į tos ligos simptomus. Atlikdamas tyrimus ir bandymus Hanemanas pastebėjo, kad kartais reikia visai mažos tokių medžiagų dozės, ir stimulą gavęs organizmas toliau gyja savaime. Taip jis priėjo išvadą, kad kuo mažesnė dozė, tuo didesnis efektas. Tiesa, šie tyrimai ir bandymai buvo vykdomi tuo metu priimtinais principais, t. y. vaistų bandiniai duodami žmonėms ir stebima, kokius simptomus po to šie jaučia, nevertinant kitų veiksnių.

Pirmą kartą ši teorija buvo publikuota 1796 metais. Hanemanas tvirtino, kad homeopatijos efektyvumas priklauso nuo paciento individualių savybių, todėl gilindavosi ne tik į ligos istoriją, bet ir kūno tipą, charakterį, fizinius bei emocinius pokyčius. Anot Hanemano, chroniškos ligos yra dėl užgniaužto troškimo, užslėpto blogo jausmo ar blogio dvasios.
Homeopatija gydymui naudoja labai atskiestas medžiagas, kurios būdamos neskiestos sveikam žmogui sukeltų panašius į gydomą ligą simptomus. Pvz., jei tam tikros medžiagos vartojimas sveikam žmogui sukelia pykinimą, šia medžiaga (labai atskiedus) galima gydyti sergančius žmones, kurių ligai būdingi pykinimo simptomai. Tai grindžiama senoviniu similia similibus curantur (lot. „panašus gydo panašų“) principu. Kuo medžiagos dozė bus mažesnė, t. y. kuo labiau medžiaga bus atskiesta, tuo ji bus efektyvesnė, sukeldama natūralias apsaugines organizmo reakcijas kovai su liga.

Maždaug 60 % homeopatinių preparatų yra augalinės kilmės, kiti daromi iš gyvūnų išskiriamų sekretų, nuodų (gyvačių nuodai) ir kt., mineralinės kilmės medžiagų (kalcio mineralai, grafitas, jodas, kvarcas ir kt.). Kitaip tariant, vienokių ar kitokių homeopatinių preparatų gamybai tinka beveik viskas, ką galima rasti gamtoje. Taip pat yra ir tam tikros gaminimo taisyklės: homeopatinius preparatus ruošti reikia tik gerai nusiteikus, kad bloga bioenergija nepersiduotų preparatui (šią taisyklę taiko ne visi homeopatai, ypač masinėje gamyboje).

Homeopatiniai preparatai gaminami pirminę medžiagą keliolika kartų skiedžiant distiliuotu vandeniu ar alkoholiu. Pvz., medžiaga atskiedžiama santykiu 1:100, po to imama tirpalo dalis ir vėl skiedžiama 1:100 santykiu. Po kiekvieno praskiedimo tirpalas tam tikru būdu suplakamas.
Homeopatiniai preparatai nedaro jokios žalos ir neturi jokių nepageidaujamų šalutinių efektų, kadangi juose be vandens nėra jokių veikliųjų medžiagų. Homeopatija gali būti žalinga, jei homeopatiniai preparatai vartojami vietoje efektyvių vaistų, kurių poveikis bei šalutiniai efektai yra žinomi pagal klinikinius tyrimus.
Homeopatija dažnai painiojama su gydymu vaistažolėmis (fitoterapija). Kadangi homeopatija kaip terminas yra plačiai žinomas, kai kurios kompanijos klaidindamos vartotoją naudoja jį marketinge, nors jų pardavinėjami preparatai nėra homeopatiniai, o ruošti pagal įprastą metodologiją – vitaminai, vaistažolės ar panašiai. Homeopatinių preparatų reklamoje taip pat akcentuojama, kad tai „natūrali“ priemonė, o tai asocijuojasi su ekologiškais produktais ir vaistažolėmis. Dėl šios painiavos dažnai manoma, kad homeopatija yra pripažįstama ir įprastinės medicinos.
Iš tiesų šie du gydymo būdai turi mažai ką bendro. Homeopatiniai vaistai gaminami ne tik iš augalų, bet taip pat ir iš mineralų, gyvūninės kilmės produktų (pavyzdžiui, gyvačių nuodų) ar net žmogiškos kilmės substancijų. Net ir iš žolelių pagaminti homeopatiniai vaistai neturi nieko bendro su tikrais vaistažoliniais preparatais, kadangi juose likęs vaistažolių kiekis yra labai artimas nuliui.