Ar žinojote, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose antra mirtingumo priežastis po rūkymo yra nutukimas? Lietuvoje situacija yra kur kas geresnė, tačiau specialistai pastebi, kad ir mūsų šalyje daugėja žmonių, turinčių antsvorio. To priežastis – nesubalansuota ir nesveika mityba.

Lapkričio 8-oji – pasaulinė sveikos mitybos diena, todėl šia proga Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuras ragina atkreipti dėmesį į tai, ką ir kokiais kiekiais valgome, koks yra mūsų valgymo rėžimas.
„Kiekvieną dieną skubame, lekiame, tad ir tinkamai mitybai nebelieka laiko, pietaujame greito maisto užkandinėse, maistas nekramtomas, bet ryjamas, o kur dar saldūs gazuoti gėrimai… Vakare valgome, kas papuola, nes po įtemptos dienos nebesinori gaminti, o prieš miegą dar ir prisikemšame skrandžius įvairiausių užkandžių.
Sveika mityba – vienas iš pagrindinių pilnaverčio gyvenimo veiksnių. Netinkama mityba gali sukelti ar daryti įtaką trumpalaikiams ar ilgalaikiams sutrikimams, kurie kai kada gali pasibaigti net pirmalaike mirtimi“, – pasakojo Klaipėdos m. visuomenės sveikatos biuro specialistas Marius Beivydas.
Pasaulinės sveikos mitybos dieną (lapkričio 8 d.) Klaipėdos m. visuomenės sveikatos biuras dalyvauja Socialinių mokslų kolegijoje organizuojamame renginyje – čia bus dalijamasi naudingais patarimais apie sveiką maistą, vyks paskaita – konkursas tema “Sveika mityba”, bus galima pasimatuoti savo kūno masės indeksą. Šios dienos proga, biuro specialistai kviečia susipažinti su sudaryta trumpa atmintine, kuri turėtų būti naudinga visiems, kas nori maitintis sveikai ir džiaugtis pilnaverčiu ir ilgu gyvenimu.
Mityba – organizmo veiklos sritis, apimanti apsirūpinimą maisto medžiagomis, pradedant maisto paieška ir/ar medžiokle, jo kramtymą ir rijimą, virškinimą ir įsisavinimą. Žmogaus atveju į mitybą įeina ir maisto produktų paruošimas valgymui, patiekalų gamyba.
Kokios ligos gresia dėl nesveikos mitybos?

Dėl nesubalansuotos mitybos kyla įvairūs virškinamojo trakto sutrikimai, pvz., hemorojus, vidurių užkietėjimas. Sveika mityba laikoma vėžinių susirgimų profilaktine priemone. Tam tikrų maistinių medžiagų trūkumas organizme gali sukelti įvairias ligas (pvz., vitamino C trūkumas – skorbutą, geležies trūkumas – mažakraujystę).
Kai kurių vitaminų perdozavimas, galimas vartojant vitaminus papildomai, gali sukelti laikinus virškinimo sutrikimus. Vitamino A itin daug turinčios baltųjų lokių ir ruonių kepenys yra nuodingos, nes jas valgant apsinuodijama vitaminu A, yra pasitaikę ir mirtinų apsinuodijimų.
Pusiausvyros nebuvimas tarp organizmo su maistu įgyjamos ir veikloje sunaudojamos energijos yra žalingas organizmui. Maistinių medžiagų trūkumas (badaujant arba valgant neįvairų maistą) gali baigtis sunkiomis ligomis. Maistinių medžiagų perteklius kaupiamas organizme riebalų pavidalu ir sukelia nutukimą.
Nutukimo sukeltos komplikacijos kai kuriose ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse yra viena iš dažniausių mirties priežasčių (pvz., JAV yra antroji mirties priežastis po rūkymo sukeltų ligų).
Kiek kartų reikia valgyti per parą?

Mitybos režimas – tai valgymų skaičius per parą ir maisto kiekybinis paskirstymas atskirais valgymais. Mitybos režimą reguliuoja alkis. Alkio jausmas išnyksta po 10-15 minučių nuo valgymo pradžios, kai pirmoji maisto porcija suvirškinama ir įsisavinama. Apetitą slopina dažnas valgymas nedidelėmis porcijomis.
Racionaliausias toks režimas, kai per pusryčius ir pietus žmogus gauna daugiau nei du trečdalius paros raciono kalorijų, o vakarienei mažiau nei trečdalį. Maitinimosi laikas gali būti įvairus, tačiau rekomenduojama, kad tarp pusryčių, pietų ir vakarienės praeitų 5-6 valandos. Vakarieniauti reikia maždaug prieš dvi valandas iki nakties miego.
Sveikos mitybos piramidė

© Organizatorių nuotr.

Pateikiame rekomenduojamą energinės vertės dalį atskiriems valgymams.
Valgant 4 kartus:
Pusryčiai – 25% energinės vertės;
Pietūs – 35% energinės vertės;
Pavakariai (priešpiečiai) – 15% energinės vertės;
Vakarienė – 25% energinės vertės.
Valgant 3 kartus:
Pusryčiai – 30% energinės vertės;
Pietūs – 40-45% energinės vertės;
Vakarienė – 25-30% energinės vertės.
Nereguliari mityba kenkia sveikatai

Nereguliarus valgymas kartą ar du kartus per parą kenkia sveikatai. Tyrimais nustatyta, kad valgantys vieną ar du kartus per dieną dažniau serga skrandžio ligomis, virškinimo sutrikimais, negu valgantys reguliariai tris arba keturis kartus per dieną.
Rekomenduojama valgyti tris ar keturis kartus per dieną: pusryčiai, priešpiečiai (ar pavakariai), pietūs, vakarienė. Kiekvieno valgymo metu išsiskiria seilės, skrandžio sultys, tulžies, kasos sultys. Virškinime labai svarbios sąlyginės-refleksinės reakcijos, seilių išsiskyrimas, įprotis valgyti tuo pačiu laiku.

Homeopatija

Homeopatijos pradininkas buvo Samuelis Hanemanas (1755–1843) – žymus savo amžiaus gydytojas ir vertėjas. Atlikdamas bandymus su chininu, kuris buvo naudojamas maliarijos gydymui, jis pastebėjo, kad didesni šios medžiagos kiekiai sukelia simptomus, panašius į maliariją. Hanemanas sukūrė teoriją, kad kiekvieną ligą galima išgydyti medžiagomis, kurių didesnės dozės sukelia panašius į tos ligos simptomus. Atlikdamas tyrimus ir bandymus Hanemanas pastebėjo, kad kartais reikia visai mažos tokių medžiagų dozės, ir stimulą gavęs organizmas toliau gyja savaime. Taip jis priėjo išvadą, kad kuo mažesnė dozė, tuo didesnis efektas. Tiesa, šie tyrimai ir bandymai buvo vykdomi tuo metu priimtinais principais, t. y. vaistų bandiniai duodami žmonėms ir stebima, kokius simptomus po to šie jaučia, nevertinant kitų veiksnių.

Pirmą kartą ši teorija buvo publikuota 1796 metais. Hanemanas tvirtino, kad homeopatijos efektyvumas priklauso nuo paciento individualių savybių, todėl gilindavosi ne tik į ligos istoriją, bet ir kūno tipą, charakterį, fizinius bei emocinius pokyčius. Anot Hanemano, chroniškos ligos yra dėl užgniaužto troškimo, užslėpto blogo jausmo ar blogio dvasios.
Homeopatija gydymui naudoja labai atskiestas medžiagas, kurios būdamos neskiestos sveikam žmogui sukeltų panašius į gydomą ligą simptomus. Pvz., jei tam tikros medžiagos vartojimas sveikam žmogui sukelia pykinimą, šia medžiaga (labai atskiedus) galima gydyti sergančius žmones, kurių ligai būdingi pykinimo simptomai. Tai grindžiama senoviniu similia similibus curantur (lot. „panašus gydo panašų“) principu. Kuo medžiagos dozė bus mažesnė, t. y. kuo labiau medžiaga bus atskiesta, tuo ji bus efektyvesnė, sukeldama natūralias apsaugines organizmo reakcijas kovai su liga.

Maždaug 60 % homeopatinių preparatų yra augalinės kilmės, kiti daromi iš gyvūnų išskiriamų sekretų, nuodų (gyvačių nuodai) ir kt., mineralinės kilmės medžiagų (kalcio mineralai, grafitas, jodas, kvarcas ir kt.). Kitaip tariant, vienokių ar kitokių homeopatinių preparatų gamybai tinka beveik viskas, ką galima rasti gamtoje. Taip pat yra ir tam tikros gaminimo taisyklės: homeopatinius preparatus ruošti reikia tik gerai nusiteikus, kad bloga bioenergija nepersiduotų preparatui (šią taisyklę taiko ne visi homeopatai, ypač masinėje gamyboje).

Homeopatiniai preparatai gaminami pirminę medžiagą keliolika kartų skiedžiant distiliuotu vandeniu ar alkoholiu. Pvz., medžiaga atskiedžiama santykiu 1:100, po to imama tirpalo dalis ir vėl skiedžiama 1:100 santykiu. Po kiekvieno praskiedimo tirpalas tam tikru būdu suplakamas.
Homeopatiniai preparatai nedaro jokios žalos ir neturi jokių nepageidaujamų šalutinių efektų, kadangi juose be vandens nėra jokių veikliųjų medžiagų. Homeopatija gali būti žalinga, jei homeopatiniai preparatai vartojami vietoje efektyvių vaistų, kurių poveikis bei šalutiniai efektai yra žinomi pagal klinikinius tyrimus.
Homeopatija dažnai painiojama su gydymu vaistažolėmis (fitoterapija). Kadangi homeopatija kaip terminas yra plačiai žinomas, kai kurios kompanijos klaidindamos vartotoją naudoja jį marketinge, nors jų pardavinėjami preparatai nėra homeopatiniai, o ruošti pagal įprastą metodologiją – vitaminai, vaistažolės ar panašiai. Homeopatinių preparatų reklamoje taip pat akcentuojama, kad tai „natūrali“ priemonė, o tai asocijuojasi su ekologiškais produktais ir vaistažolėmis. Dėl šios painiavos dažnai manoma, kad homeopatija yra pripažįstama ir įprastinės medicinos.
Iš tiesų šie du gydymo būdai turi mažai ką bendro. Homeopatiniai vaistai gaminami ne tik iš augalų, bet taip pat ir iš mineralų, gyvūninės kilmės produktų (pavyzdžiui, gyvačių nuodų) ar net žmogiškos kilmės substancijų. Net ir iš žolelių pagaminti homeopatiniai vaistai neturi nieko bendro su tikrais vaistažoliniais preparatais, kadangi juose likęs vaistažolių kiekis yra labai artimas nuliui.